Susirinkti

Šiandien gyvenu apie išbarstytų garbanų susirinkimą, savus namus, karjerų (-os) kasimą ir apie nerimastingą savo dušelės ieškojimą savos vietos ir pajutimus, kad vis dėl to vis dažniau ramu. Tamsiai šviesus etapas. Kiek pabarstytas linksmybėm ir mažiukais sunkumais. Bet pagaliau be jokio noro būti kitur negu esu. Rodos ir keliautojo sielos nurimsta, net jai pilka, šlapia ir šalta. Na kaip, tik taip sąlyginai, ramu tik kai kišenėje turiu bent vienos kelionės į priekį bilietus. Ai dar ramų dėl namų savų, kurie nesibaigiantis projektas, dar baisiai netobulas, bet visiškai raminantis. Jie pilnį paveldėtų baldų, draugų surinktų ar išrinktų ar užneštų baldų, riedančių ir plaukiančių lentų. Jie chaotiškai ramus, jie apie mane. Neradau nieko tobulesnio negu grįžus iš nuotykių, ar po sunkios dienos atsigulti į savo lovą, įkristi į savo jaukiai sudėliotus patalus, net saldu. Dar norėčiau kažką sukurti daugiau, kažką tokio gelbėjančio, padedančio pasauliui nuo mūsų pačių, nuo taršos, empatijos trūkumo, kažką tikro ir raminančio. Gal dar galėčiau kiek daugiau padaryti, negu keletas dabar kuriamų parodų, renginių, vizualų ar rašinių. Norėčiau taip, kaip duoklę sau ir tiems kurie manimi tiki, pasitiki, buvo ar yra bendražygiai projektuose, sakė kad eitu kartu, jei tik bet kada sugalvočiau pašaukti vardu... Viena aš nemoku, pasirodo dėl to tik dar labiau patiki kiti, nes tai jau tampa ne tik apie mane, bet ir apie juos. Žinau kad jau tuoj atrasiu kas tai bus, nors šiandien neturiu nei menkiausios dalies. Bet turiu jus, kurie dėliojate čia širdeles, išties iš širdies. Daugiau empatijos, daugiau tikrų pūkuotų apkabinimų, daugiau pabuvimo su tuo kas skauda, nes tik išsibuvus praeina, daugiau kūrybinių vėjų. 🌓 ☁️