Ilgėtis

Galima ilgėtis 🤍 Būna ilgimės geresnių buvusių dienų. Dienų be virusų, be karo.. Visada pasiilgstu tų momentų kai buvo ramu ir saugu, kai kažką mylėjau. Visada tų momentų, kai turiu kito, bet savą raktikaulį, ant kurio galiu užmigti. Ilgiuosi visai ne pačio žmogaus, bet to praėjusio šilto momento, kuris įvyko. Kaip ir visa kita iš jausmų pasaulio, normalu ir galima ilgėtis. Gera prisiminti ir kartais pasišildyti ta buvusio gėrio šviesa. Svarbu neužsižaisti su ja, nes ji jau praėjus. Čia kaip ilgėtis Smetonos, viduramžių ar dar kokių praėjusiu laikų.. Pasigrožėti, pasimokyti gerai, bet gi kas buvo - pražuvo. O tada tik į ateitį, bet nemeluojant nei sau nei kitam, kad jaučiu ilgesį. Ilgesį tam Karibų jūros mėliui, tam šniūreliui prie kojos, kuris laiko banglentę. 🌊 Ilgiuosi daugybės gražių akimirkų, kurias man teko patirti, šalių, žmonių, mylėtų bernų, nuotykių.. Ilgiuosi ir senelio, ne per senai išėjusio su visam. Dėl to nešioju jo vitažinį džemperį ir tikiu, kad atsiminimais ir ilgesiu galima kartais pasimėgauti. Manau, kad tai mus padaro stipresniais, o ne atvirkščiai. Tai kaip dar vienas spalvotas ženkliukas karininko ženkliukų kolekcijoje, nešiojamų ant krutinės su pasididžiavimu. Tai tavo gyvenimo dar viena graži detalė. O dabar einam kurti naujų. Tad paprastas dabarties updeitas, kad vienintelis kelias yra per. Tad einu, priimu kad dabar būna liūdna ir ilgu. Ir išbūnu, kartais paverkiu ir vėl imuosi, nepasiduodu ir vėl atstatinėju viską, kelioliktą kartą, nuo pamatų. Dar naiviai pilstau, kuo noriu būti užaugusi.. Kaip galėčiau gelbėti pasaulį šį syk? Raminu, kad pradžioje save, bet kas jei save pavyks tik pasaulį gelbėjant kartu.. Po truputi, vėl iš tamsos ruožų į šviesą.. ☀️ Niekada atgal, tik į priekį. Per liūdesį, per ilgesį, svarbu, kad su vis didėjančia taika viduje. ✨